Sužadėtuvių žiedai įprastai dėvimi beveik metus laiko – daugiau mažiau tiek trunka laikotarpis nuo piršlybų iki vestuvių. Kai kurios merginos yra linkusios žiedą dėvėti tik prie šeimų, o kitos dėvi ir eidamos miegoti. Sužadėtuvių žiedas kiekvienai merginai reiškia kažką asmeniško, o jos šeimai – ženklą, kad ji užaugo. Tačiau ne visuose pasaulio kraštuose šie teiginiai yra tinkami ir priimami vienodai.

Sužadėtuvių tradicijos visame pasaulyje yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Afrikos kultūrose Ir Norvegijoje žiedai mūvimi abiejų partnerių ir ši tradicija tęsiasi jau daugelį metų. Aplinkiniai nieko tame keisto nemato, juk demontruoti, kad abu žmonės yra įsipareigoję, neturėtų būti gėda. Taip pat kai kurioms tautoms yra svarbi ir žiedų spalva – ne bet kada mūvimi auksiniai ir sidabriniai žiedai: kai kuriais atvejais netgi draudžiama pasirinkti ne tradicinės spalvos žiedą.

Manoma, jog ir labai senais laikais, kol piršlybos nebuvo savaime suprantamas reiškinys, vyrai moterims meilę išreikšdavo dovanodami įvairius kitus papuošalus. Juos dėvėdamos moterys rodydavo aplinkiniams, jog kažkam priklauso ir nėra vienišos. Kita medalio pusė – Kinijos tradicija, kurioje teigiama, jog moteris, sutikusi tekėti už vyro, privalo jam surasti ypatingą padėkos dovaną, kuri įrodytų, jog jaunoji yra tikrai verta būtent šio vyro širdies, pastogės ir gyvenimo su juo.

Priklaupti įteikiant sužadėtuvių žiedą yra įprastas reginys daugumoje šalių, tačiau ši ceremonija po truputį traukiasi – vis labiau populiarėja ekstremalios piršlybos, tokios, kaip nardant po vandeniu ar šokant parašiutu iš lėktuvo. Dėl besikeičiančių tradicijų pykstantys žmonės savo nepasitenkinimą išlieja aptardami tai su bendraamžiais pašnekovais, todėl nieko nėra keisto tame, jog jų požiūris nesikeičia – juk daug ka priklauso ir nuo to, kokios pažiūros ir kartos bendrauja tarpusavyje. Taigi, sužadėtuvių žiedų mūvėjimas nėra toks savaime suprantamas dalykas, koks standartiškai gali pasirodyti.